Pabundi ryte ir pirma mintis "kas bus šiandien?". Užmiegi ir atsikeli į nežinomę su nežinomybe. Kartais turi dienos planą, ar kitaip tariant "to do list", o kartais tavo diena priklauso nuo kitų žmonių dienos plano. Atsikeli, susiruoši išeiti, o prieš paliekant namus nusipaišai šypseną, tam, kad kitiems nekliūtum į akis; tam, kad išvengtum klausimų, į kuriuos atsakymas yra akivaizdus, bet kol esi su šypsenos kauke - niekam neužkliūni...
Žudai savo nervų ląsteles, keli kantrumo levelį, kaupi pyktį, išspaudi liūdesio ašarą...Taip pravergauji 8 valandas per dieną. Grįžti namo suirzęs, pražilęs ir raukšlėtas. Piktas ir be nuotaikos. Vietoj to, kad dovanotum šypseną aplinkiniams žmonėms, kurie tau iš tiesų rūpi, kuriuos myli ir sergėji, ją teiki tiems, su kuriais tau šlykšu net egzistuoti: egoistams, pinigų maniakams, energetiniams vampyrams, kurie maitinasi tavo liūdesiu. Tada stovėdamas prieš veidrodį kartoji: "netokiu žmogum norėjau tapti, netokioj visuomenėj norėjau gimti".
Naktim svajoji užsiimti dalykais, kurie tau išties rūpi: muzika, piešimas, meditacija, pagalba kitiems: skurstamtiems, ar tiesiog stovintiems ant bedugnės krašto... Nori nusiraminti, gyventi laisvai. Žinai, kad tai pasiekti gali sunkiu darbu, kuris negarantuoja trokštamų rezultatų. Todėl toliau triūsi diena iš dienos, kol vieną dieną prarandi motyvaciją. Prarandi tikėjimą, kad kažkas pasikeis. Net jei ir visą gyvenimą, buvai sąžiningas ir doras žmogus- be pinigų nepasieksi trokštamų rezultatų. Keiki juos, keiki tuos pinigus. Jie griauna tavo svajones, užsibrėžtus tikslus. Vaikai, šeima, namas, mašina- tampa jau išblėsusia svajone. Nes supranti, kad viso šio pasiekęs, paliksi viso to pačio siekti, tuo pačiu sunkiu keliu, savo vaikam, anūkams, proanūkiams... Tada suvoki, kad neverta išleisti gyvybės į žemę, kuriai reikės taip pačiai vergauti, taip pačiai sunkiai siekti savo tikslų. Juk nori vaikams pačio geriausio, o kol negali to suteikti jiems - negali jų turėti. Net ir sąžinė bei blaivus protas kartoja, kad turi turėti vaikus ne tam, kad jie suteiktų tau džiaugsmo, o tam, kad jie patys būtų laimingi.
Tada grįžti prie tikslų, kurie nieko nekainuoja. Juk viskas šioj žemėj remiama popierium, kuris toks šlykščiai pavojingas: žudo žmones, kelia karus, žlugdo planus... Grįžti prie žemiškų dalykų. Medituoji. Ieškai sielos ramybės. Ieškai išminties. Prašai protingo patarimo. Kol suvoki, kad tai, į ką tau piršo tikėti yra tai, kas kertasi su tavo tikėjimu, tavo samprotavimu, tavo vertybėm. Pradedi tikėti į kažką, neduodamas tam vardo. Sakai, kad tiki į saulę, dangų, mėnulį ar žvaigždes. Jos bent atlieka kažkokią funkciją. Bet niekaip neatmeti galimybės, kad yra kažkas aukščiau. Aukščiau tavęs. Kažkas, ką kaikurie vadina likimu. Tu tiki į tai.
Užsibrėži naujus tikslus ir grįžti į pradžią. Taip pravergauji visą savo gyvenimą. Miršti nelaimingas ir jautiesi nepasiekęs nieko, ko norėjai pats, o tik tai, ko reikėjo kitiems.
No comments:
Post a Comment